Pavasaris, pradžia

Na, ką gi - jungiuosi į maisto blogerių gretas.  Manau, kad virtuvėje sugebu visai neprastai prasisukti. Ne tik virtuvėje. Tačiau prireikė daug laiko, diskusijų su savimi ir artimaisiais, kad ryžčiausi tokiam žingsniui - o kas, jei niekas neskaitys?
Pavadinimą dienoraščiui pasiūlė tokia šauni mama Rugilė, su kuria (ir dar būreliu mamų) pliurpiam forume - taip, tai buvo grupinis sprendimas. Paskui vis apie jį galvodama, atsiminiau, kad mane gimnazijoj vadindavo Šaukšteliu. Kodėl - nepamenu. Bet įdomus sutapimas toks. Maistą gaminti visada patiko, fotografuoti nebuvo reikalo, nors esu estetė - patinka, kai gražus maistas tupi gražioje lekštėje ant gražaus stalo. Bet kai pradedi, o ypač, kai kam nors patinka ir nuotrauka, ir receptas, tada sunku sustot. Tai prisikaupė tų nuotraukų. Mano ruošiamas maistas šiek tiek kitoks, nei įprastinis - yra visko: labai patinka vegetariški, veganiški, žaliavalgiški patiekalai, bet nenusisuku nuo kokybiškos mėsos bei žuvies, tik neturiu poreikio ją dažnai valgyt. Vyras turi, tai dažnai gaminu vieną patiekalą jam, kitą - sau. Nemėgstu etikečių, todėl savęs nepriskiriu nė vienai valgytojų grupei, bet esu ypatingai smalsi ir tikiu, kad nėra neskanaus maisto, tik neskanus paruošimo būdas. Labai nemėgstu moralizuotojų mitybos tema - tiek tų, kurie propaguoja tradicinę arba "normalią" (mėsos-bulvių-šaltibarščių) virtuvę, bei tų, kurie, visą gyvenimą mitę mamos kotletais "atrado" žaliavalgystę ir purtosi visko, ką valgė iki tol, beigi nevengia paaukleti kitus. Pati cepelinų, balandėlių, kotletų negaminu, bet mamos paruoštų niekada neatsisakyčiau, nes, a) jokie sveikatos įsitikinimai nėra svarbesni už santykius su mama, b) tai nutinka kartą per metus ar du.
Mėgstu maistą, kurį valgydama jaučiuosi gerai, neauginu lašinio, esu stabilios nuotaikos, stipri ir energinga. Dabar, būdama trisdešimt šešerių atrodau geriau, nei dvidešimt šešerių - plastinėms operacijoms pinigų nėra, o jaunystės eliksyras yra paprastas - tinkamas maistas ir sportas. Kartais užknisa šito žinojimas, nes būna dienų, kai nieko kito nenoriu, tik gulėt ant sofos ir ramiai valgyt tortą/pyragėlį/ledus (jogurtas - ne desertas). Gulėt-valgyt galėčiau (nors šiuo metu tai neįmanoma), bet ramiai - ne. Todėl gaminu tokius desertus, kuriuose nėra blogiečių -  rafinuotų miltų, riebalų, cukraus, riboju pieno produktų kiekį. Daugybę idėjų desertams skolinuosi iš žaliavalgiškų ir veganiškų receptų - jie nuostabūs.
Kita priežastis, kodėl pradėjau domėtis dar sveikesne mityba, buvo sūnaus Aleksandro Aisčio gimimas. Norėjosi kažkaip nenupušt nuo nemigos, nerėkt iš nuovargio ant vyro, o kai mažius paaugo - pasirūpint, kad tai, kas keliauja jo mielon burnytėn, būtų jam naudinga. Daugely restoranų, paskaičius vaikiškus meniu, tampa nyku - atrodo, kad vaikai nieko, be dešrelių, keptų bulvių ir kečiupo, nemėgsta. Daugiau vaikiškų meniu neskaitau, mažius ragauja iš mūsų lėkščių.
Kai kurie "Sidabrinio šaukšto" receptai bus adaptuoti iš mano mylimų blog'ų, kiti - mano pačios sukurti ar netyčia pavykę, visi padegustuoti griežčiausio kritiko - Aleksandro. Tikiuosi, patiks ir jums :)