Kai gyvenom tokiam šimto metų senumo name, šalia, patvory, nesėtos, nelaistomos vešėjo petražolės. Ir gera rūšis - plokščialapė, ta kvapnesnė. Šiaip, kai pati sodinuosi žoles, apie petražolę negalvoju. Gal dėl to, kad vaikystėje pavytusius petražolių lapus krapštydavau šalin nuo visokių mišrainių, įdarytų žuvų ir šaltienų, kaip, savaime suprantama, nevalgomą daiktą. Bet kažkaip buvo gaila palikti nuvysti tam patvory. Greičiausiai aš jas nušienaučiau kokiam nors žaliam padažui, galvoju. Pesto receptų visur visokių pilna - svarbiausia, kad būtų žalėsių (bazilikų, mėtų, petražolių, špinatų, lapinio kopūsto, rukolos, gal net rūgštynės sueitų) kokių nors riešutų, alyvuogių aliejaus, citrinos sulčių, česnako, kietojo sūrio ir druskos su pipirais. Tokie žali padažai yra geras ir labai skanus būdas gauti koncentruotą kiekį vitaminų ir antioksidantų. Jeigu kada nors sumąstysiu makaluoti jaunystės eliksyrą, petražolės ten keliaus pirmosios. Jose daug kalio, kalcio, vitaminų A, C ir K, folio rūgšties, geležies ir eterinio aliejaus eugenolio, kuris veikia kaip antiseptikas dantims ir apskritai, burnai.
Šį padažą labiausiai mėgstu tepti ant skrebučio ir užsibarstyt ožkos sūrio (ožkos sūris man tinka visur!). Bet ne ką prasčiau su makaronais, bulvėm ar mėsom, labai labai tinka į sriubą, žodžiu - universalus daiktas.
Taigi, proporcijos apytikslės, sugadinti neįmanoma:
Glėbys petražolių, suspaudus koks puslitris
2-3 česnako skiltys
Pusė stiklinės tarkuoto kietojo sūrio, pavyzdžiui parmezano. Aš naudojau pecorino romano, avies pieno sūrį - jį mėgstu labiau, nei parmezaną
Saujos graikinių riešutų arba bet kokių mėgstamų
Šaukšto citrinos sulčių
Trečdalis stiklinės alyvuogių aliejaus
Druskos ir šviežiai maltų pipirų
Visus ingredientus suverčiam į maisto smulkintuvą ir smagiai suplakam iki vat tokios žalios masės. Gausis maždaug stiklinė padažo.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą