Petražolių pesto

Kai gyvenom tokiam šimto metų senumo name, šalia, patvory, nesėtos, nelaistomos vešėjo petražolės. Ir gera rūšis - plokščialapė, ta kvapnesnė. Šiaip, kai pati sodinuosi žoles, apie petražolę negalvoju. Gal dėl to, kad vaikystėje pavytusius petražolių lapus krapštydavau šalin nuo visokių mišrainių, įdarytų žuvų ir šaltienų, kaip, savaime suprantama, nevalgomą daiktą. Bet kažkaip buvo gaila palikti nuvysti tam patvory. Greičiausiai aš jas nušienaučiau kokiam nors žaliam padažui, galvoju. Pesto receptų visur visokių pilna - svarbiausia, kad būtų žalėsių (bazilikų, mėtų, petražolių, špinatų, lapinio kopūsto, rukolos, gal net rūgštynės sueitų) kokių nors riešutų, alyvuogių aliejaus, citrinos sulčių, česnako, kietojo sūrio ir druskos su pipirais. Tokie žali padažai yra geras ir labai skanus būdas gauti koncentruotą kiekį vitaminų ir antioksidantų. Jeigu kada nors sumąstysiu makaluoti jaunystės eliksyrą, petražolės ten keliaus pirmosios. Jose daug kalio, kalcio, vitaminų A, C ir K, folio rūgšties, geležies ir eterinio aliejaus eugenolio, kuris veikia kaip antiseptikas dantims ir apskritai, burnai.
Šį padažą labiausiai mėgstu tepti ant skrebučio ir užsibarstyt ožkos sūrio (ožkos sūris man tinka visur!). Bet ne ką prasčiau su makaronais, bulvėm ar mėsom, labai labai tinka į sriubą, žodžiu - universalus daiktas.

Taigi, proporcijos apytikslės, sugadinti neįmanoma:

Glėbys petražolių, suspaudus koks puslitris
2-3 česnako skiltys
Pusė stiklinės tarkuoto kietojo sūrio, pavyzdžiui parmezano. Aš naudojau pecorino romano, avies pieno sūrį - jį mėgstu labiau, nei parmezaną
Saujos graikinių riešutų arba bet kokių mėgstamų
Šaukšto citrinos sulčių
Trečdalis stiklinės alyvuogių aliejaus
Druskos ir šviežiai maltų pipirų

Visus ingredientus suverčiam į maisto smulkintuvą ir smagiai suplakam iki vat tokios žalios masės. Gausis maždaug stiklinė padažo.

Šiltos burokėlių ir pankolių salotos su ožkos sūriu

Negaliu apsakyti, kaip mėgstu burokėlius, visais pavidalais (žalius irgi). Tokia kukli, neišvaizdi, nuostabi šaknis. Gi atkeliavus čia, į Kaliforniją, susidariau visai kitokią nuomonę apie juos - gurmaniški. Tada atrodė visai neįprasti deriniai su apelsinais, ožkos sūriu, šviežiais bazilikais, įkepti trapioj tešloj - ir visi puikūs.
Šioms salotoms labiausiai tiks jauni burokėliai - greičiau iškeps ir žymiai malonesnis skonis. Aš naudojau geltonuosius ir raudonuosius.
O pankoliai... Keista daržovė. Prireikė laiko, kol susigaudžiau, kaip ir su kuo ją valgyti. Kūnas - kaip svogūno su krapus primenančia viršūne. Pirmą kartą jų ragavau virdama bouillabaisse (bujabėze) - prancūzišką jūros gėrybių sriubą (receptas vėliau). Be jų ta sriuba nebūtų tokia, kokia yra. Bet tekstūra kliuvo, o ypač išvirtų išvaizda - kažkas tarp pervirusio svogūno ir kopūsto. Mėginau žalius į salotas - niekaip. Pamaniau, kad orkaitėje kepta viskas skanu - ten jie ir ir nukeliavo. Pavyko - neaiški tekstūra dingo, tik išryškėjo toks vėsus anyžinis saldumas. O kompanijoj su burokėliais, ožkos sūriu ir saldžiarūgščiu padažu - taip skanu, kad gali išsivystyti rimta priklausomybė, kaip man. Kai kepiau pirmą kartą, surijau viską tiesiai nuo skardos, nereikėjo nei padažo, nei sūrio.

Dviems porcijoms arba vienai didelei:

6 jaunų burokėlių
2 didelių pankolių
alyvuogių aliejaus
druskos ir šviežiai maltų juodųjų pipirų
4 šaukštai kokybiško ožkos sūrio

Padažui:

Šaukštas alyvuogių aliejaus
Du šaukštai ryžių acto (jis salstelėjęs ir neaitrus)
Arbatinis šaukštelis medaus
Arbatinis šaukštelis garstyčių su medum
Keli grudeliai druskos ir truputį šviežiai maltų juodųjų pipirų

     Paruošimas:

1. Įkaitinti orkaitę iki 180C (350F)
2. Burokėlius nuplauti, nupjaustyti viršūnes, nuskusti ir supjaustyti ketvirčiais
3. Nupjaustyti pankolių viršūnes ir supjaustyti vertikaliai maždaug 1cm pločio griežinėliais
4. Sudėti burokėlius į dubenį, pašlakstyti alyvuogių aliejumi, druska ir pipirais, išmaištyti, kad vienodai pasidengtų riebalais ir prieskoniais. Sudėti į vieną skardos pusę. 
5. Pankolius atsargiai išdėlioti skardoje, šalia burokėlių, apšlakstyti aliejumi ir prieskoniais. Žiūrėkit, kad nesusimaišytų, nes jei naudosite raudonus burokėlius, nudažys. 
6. Burokėliai keps maždaug 90 minučių. Pankoliai - mažiau, apie valandą, išimkit, kai stipriai apskrus kraščiukai.  
7. Padažui skirtus ingredientus suplakti. Jei per saldu - įpilti truputį acto arba citrinos sulčių. Jei per aitru - pridėti truputį medaus arba garstyčių. Jei per skystas - šlakelį aliejaus. 
8. Padažą supilti ant gražiai lekštėje sudėtų daržovių ir užbarstyti ožkos sūriu. 

Pavasaris, pradžia

Na, ką gi - jungiuosi į maisto blogerių gretas.  Manau, kad virtuvėje sugebu visai neprastai prasisukti. Ne tik virtuvėje. Tačiau prireikė daug laiko, diskusijų su savimi ir artimaisiais, kad ryžčiausi tokiam žingsniui - o kas, jei niekas neskaitys?
Pavadinimą dienoraščiui pasiūlė tokia šauni mama Rugilė, su kuria (ir dar būreliu mamų) pliurpiam forume - taip, tai buvo grupinis sprendimas. Paskui vis apie jį galvodama, atsiminiau, kad mane gimnazijoj vadindavo Šaukšteliu. Kodėl - nepamenu. Bet įdomus sutapimas toks. Maistą gaminti visada patiko, fotografuoti nebuvo reikalo, nors esu estetė - patinka, kai gražus maistas tupi gražioje lekštėje ant gražaus stalo. Bet kai pradedi, o ypač, kai kam nors patinka ir nuotrauka, ir receptas, tada sunku sustot. Tai prisikaupė tų nuotraukų. Mano ruošiamas maistas šiek tiek kitoks, nei įprastinis - yra visko: labai patinka vegetariški, veganiški, žaliavalgiški patiekalai, bet nenusisuku nuo kokybiškos mėsos bei žuvies, tik neturiu poreikio ją dažnai valgyt. Vyras turi, tai dažnai gaminu vieną patiekalą jam, kitą - sau. Nemėgstu etikečių, todėl savęs nepriskiriu nė vienai valgytojų grupei, bet esu ypatingai smalsi ir tikiu, kad nėra neskanaus maisto, tik neskanus paruošimo būdas. Labai nemėgstu moralizuotojų mitybos tema - tiek tų, kurie propaguoja tradicinę arba "normalią" (mėsos-bulvių-šaltibarščių) virtuvę, bei tų, kurie, visą gyvenimą mitę mamos kotletais "atrado" žaliavalgystę ir purtosi visko, ką valgė iki tol, beigi nevengia paaukleti kitus. Pati cepelinų, balandėlių, kotletų negaminu, bet mamos paruoštų niekada neatsisakyčiau, nes, a) jokie sveikatos įsitikinimai nėra svarbesni už santykius su mama, b) tai nutinka kartą per metus ar du.
Mėgstu maistą, kurį valgydama jaučiuosi gerai, neauginu lašinio, esu stabilios nuotaikos, stipri ir energinga. Dabar, būdama trisdešimt šešerių atrodau geriau, nei dvidešimt šešerių - plastinėms operacijoms pinigų nėra, o jaunystės eliksyras yra paprastas - tinkamas maistas ir sportas. Kartais užknisa šito žinojimas, nes būna dienų, kai nieko kito nenoriu, tik gulėt ant sofos ir ramiai valgyt tortą/pyragėlį/ledus (jogurtas - ne desertas). Gulėt-valgyt galėčiau (nors šiuo metu tai neįmanoma), bet ramiai - ne. Todėl gaminu tokius desertus, kuriuose nėra blogiečių -  rafinuotų miltų, riebalų, cukraus, riboju pieno produktų kiekį. Daugybę idėjų desertams skolinuosi iš žaliavalgiškų ir veganiškų receptų - jie nuostabūs.
Kita priežastis, kodėl pradėjau domėtis dar sveikesne mityba, buvo sūnaus Aleksandro Aisčio gimimas. Norėjosi kažkaip nenupušt nuo nemigos, nerėkt iš nuovargio ant vyro, o kai mažius paaugo - pasirūpint, kad tai, kas keliauja jo mielon burnytėn, būtų jam naudinga. Daugely restoranų, paskaičius vaikiškus meniu, tampa nyku - atrodo, kad vaikai nieko, be dešrelių, keptų bulvių ir kečiupo, nemėgsta. Daugiau vaikiškų meniu neskaitau, mažius ragauja iš mūsų lėkščių.
Kai kurie "Sidabrinio šaukšto" receptai bus adaptuoti iš mano mylimų blog'ų, kiti - mano pačios sukurti ar netyčia pavykę, visi padegustuoti griežčiausio kritiko - Aleksandro. Tikiuosi, patiks ir jums :)